Ką iš tiesų reiškia Naujieji metai? Fejerverkai, įkvėpimas, nauji tikslai, naujos darbo knygos... Tačiau visi puikiai suprantame, kad tai – tik data. Prasmę jai suteikiame mes patys. Bet – gal tai nėra taip blogai?
Iš tiesų, aiškus supratimas, ko mes iš tiesų norime, kokie yra mūsų ar mūsų organizacijos prioritetai – padeda judėti greičiau, efektyviau bei su didesniu vidiniu pasitenkinimu, kuomet jaučiame, kad darome kažką iš tiesų prasmingo.
Tad, jei jau nusprendėte apžvelgti ateinančius 2026 – uosius – ar tai darysite sausio 1 – ąją, ar 5 – ąją – vis vien tai bus puikus sprendimas ir pamatas ateinantiems metams. Kaip tai daryti?
Pirmiausia – atvirumas sau
Kartais ilgi apmąstymai gali atrodyti kaip visiškas laiko švaistymas. Juk geriau imti ir daryti! Taip, kartais tai – tinkama strategija, bet visgi aiškiai sudėlioto ilgalaikio plano turėjimas atneša ir ilgalaikius rezultatus.
Tačiau bet kokiame planavime labai svarbus atvirumas – ne tik su komanda, vadovais, darbuotojais, bet – ir su pačiu savimi. Jei slepiame, kokie yra tikrieji mūsų norai, intencijos, tikslai – na, jų paprasčiausiai nepasieksime, nes susidėliosime žingsnius, vedančius prie to, ko mums nebūtinai reikia.
Tai – ypatingai svarbu dėliojantis asmeninius tikslus. Tikriausiai neretas žino jausmą, kai, pasiekus karjeros aukštumas, įgyvendinus, atrodo, tikrai reikšmingus projektus – vis vien nejaučiamas vidinis pasitenkinimas. Tikėtina, kad tas tikslas buvo ne jūsų, o suformuotas socialinės aplinkos; tai, kas priimtina daugumai. Galų gale, kai tikslas iš tiesų yra „mūsų“, jis mums yra reikšmingas ir prasmingas – pats jo siekimo procesas tampa lengvesnis, teikia daugiau pasitenkinimo ir motyvacijos.
Antra, net jeigu aiškiai įsivardijame tikruosius tikslus, bet vengiame sau pripažinti, kokioje situacijoje esame dabar – prarandame galimybę sudėlioti tinkamus žingsnius, leisiančius pasiekti tikslą. Taigi, atvirumas – tiek apie tai, kur esame dabar, tiek dėl to, kur norime atsidurti – tvirčiausias pamatas bet kokio tikslo įgyvendinimui.
„Pamiršk motyvaciją, laikykis plano“
Nors motyvacija tikrai egzistuoja, kliaunantis vien ja, tvarių rezultatų pasiekti gali būti sunku.
Dažniausiai manoma, kad tie, kurie dirba „mylimą darbą“ visada jaučiasi motyvuoti. Tačiau taip – tikrai nėra. Lygiai, kaip ir perdegti galima net ir mėgstamoje veikloje, taip gali dingti ir motyvacija. Juk kiekviename darbe susiduriame su įvairiomis užduotimis – vienos jų – mus įkvepia ir energizuoja, o kitos – na, iš tiesų demotyvuoja.
Labai svarbu net jaučiant motyvacijos stygių tęsti darbą pagal planą. Taip, „motyvuotomis“ dienomis galbūt padarysime daugiau, tačiau net ir tas mažas progresas dienomis, kai, atrodo, nenorime nieko daryti – yra progreso dalis. Be to, neretai motyvacija kyla iš veiksmo – ji atsiranda jau pradėjus daryti darbą.
Žinoma, jei jaučiamės nemotyvuoti, vangūs, negatyviai nusiteikę ilgesnį laiko tarpą – verta apmąstyti ar veikla ir jos tikslai mus dar vis tenkina. O gal jaučiame, kad einame neteisingu keliu ir laikas ką nors keisti? Kartais net dirbant tame pačiame darbe galime rasti naujų, jaudinančių siekių, darbo rutinų, priemonių. Neretai padeda ir tiesiog darbo aplinkos pakeitimas, bendravimas, įsitraukimas į bendruomenę.
Tikslai ir tikslumas
Ne veltui šie žodžiai turi bendrą šaknį. Tikriausiai esate girdėję apie SMART tikslų konceptą – konkretūs, pamatuojami, pasiekiami, aktualūs ir apibrėžti laike.
Tokie tikslai dažniausiai suskaidomi į mažus, aiškius žingsnius. Gal vieno el. laiško išsiuntimas neatrodo reikšmingas, tačiau jis vis tiek prisideda prie bendro rezultato. Be to, didelių projektų skaidymas į „kąsnio dydžio“ užduotis yra vienas efektyviausių būdų kovoti su prokrastinacija.
Kaip su planų įgyvendinimu?
Susidaryti planą – viena, o jį įgyvendinti – kita. Ką daryti suklydus ar tiesiog viduryje kelio supratus, kad kažkas – ar su tikslu, ar su planu, ar tiesiog su jo įgyvendinimo priemonėmis – ne taip? Tiesiog – priimti tai kaip normą. Taip, gal tokie posakiai kaip „aš ne suklydau 52 kartus, o tiesiog sužinojau 52 būdus, kaip šio dalyko nereikia daryti“ atrodo gana klišinis, tačiau jis iš tiesų turi racijos.
Pagalvokime, ar mūsų klaidos tikrai tokios baisios – gal ne mūsų komandos ar įmonės, bet platesniame kontekste. Tikėtina – ne. Tikėtina – kad jas galime greitai ištaisyti. Žiūrėkime į klaidas praktiškai – priimame faktą, priimame sprendimą, judame toliau. Neverta „skęsti“ nepasisekime.
Čia dera dar vienas puikus posakis – geriau jau pripažinti, kad įėjome pro klaidingas duris, nei visą likusį gyvenimą praleisti netinkamame kambaryje. Tad, net jei suprantame, kad nei tikslas, nei pasirinktas kelias – ne mums – svarbiausia nebijoti priimti sprendimus ir taisyti klaidas. Juk mes žinome, kas nutinka, kai žengiame už komforto zonos ribų, tiesa?
Palaikymas
Jei iš šio teksto būtų vienas svarbiausias dalykas, kurį galėtumėte pasiimti su savimi į 2026 – uosius, tebūnie tai – palaikymas. Savo komandos, artimųjų, bet pirmiausia – savęs. Juk ne veltui vadybos teorijos moko, kad žmogų giriant, palaikant, jis, paprastai tariant – stengiasi ir dirba geriau. Jis turi ir daugiau jau minėtos motyvacijos. Jaučia didesnį pasitenkinimą.
Visgi, svarbiausias pagyrimas, kurį galime gauti – yra skirtas mums, nuo mūsų pačių. Jei savo komandos narius motyvuojame juos girdami ir palaikydami, o, jiems padarius klaidą – padrąsindami, kodėl netaikome to sau patiems? Gal šie metai ir bus tie – per kuriuos žengsime būdami atviri, nusimatę konkrečius ir prasmingus tikslus, drąsiai ir pozityviai nusiteikę spręsdami problemas ir nė minutės nesustodami abejoti savimi?
