Pasaulyje, kuriame viskas juda ir keičiasi itin dideliu greičiu, mums vis sunkiau atrasti balansą, būseną, kurioje jaučiamės gerai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Skubėjimas, lyginimasis su kitais, dėl to ateinantis perdegimas, apatija – tik kelios šiandienos problemų. Kaip su visu tuo tvarkytis ir ar įmanoma išmokti gyventi subalansuotai atsakė sveikos gyvensenos ir sporto treneris Nojus Berlinskas, psichologė Rosita Kanapeckaitė bei verslininkė, laidų vedėja Ieva Mackevičienė diskusijos, vykusios Workland Gedimino pilnai aptarnaujamų biurų centre Vilniuje, metu.
Ar mes galime keistis ir jaustis geriau?
Diskusiją pradėjus nuo klausimo – kaip žmonės pradeda kelionę balanso link, psichologė Rosita Kanapeckaitė pasidalino asmenine konsultavimo patirtimi: kiekvienam atėjusiam į terapiją, ji užduoda tą patį klausimą – „Kodėl atėjai tik dabar?“. Tas momentas, lūžis, kai imame ieškoti sprendimų, pagalbos, yra išties svarbus. Kas tokio nutiko, kad supratome, jog turime kažką keisti?
Kalbant apie pokyčius, treneris Nojus Berlinskas tvirtina: tiek jo asmeninė patirtis, tiek klientų pasiekimai rodo, kad žmonės gali pasikeisti. Visgi ne kiekvienas iš mūsų tiki, kad gali tai padaryti. Rosita paantrino Nojui: įrodyti žmonėms, kad jie gali pasikeisti, yra sunku, tačiau įmanoma, pasitelkiant pavyzdžius. Tačiau dar liūdnesnė situacija, kai žmogus pasiekia tam tikro geros būklės taško, turi didelį potencialą jaustis dar geriau, bet nemato perspektyvos.
Tuo metu, kai jau pagerėja mūsų būsena, dažniausiai esame labai motyvuoti. Tačiau motyvacija tam tikru metu baigiasi ir klausimas – ką darysite tuomet? Psichologė Rosita Kanapeckaitė pataria: reikia turėti iš anksto pasiruoštą planą – ką darysi, kokius konkrečius veiksmus atliksi; labai svarbu žinoti, kokią kainą esi pasiruošęs sumokėti tam, kad pasiektum savo tikslą – balansą.
Kaip išlipti iš duobės įvykus perdegimui, esant apatijai ar depresijai
Ieva Mackevičienė – puikiai žinoma nuomonės formuotoja, verslininkė, laidų vedėja, daug savo laiko ir dėmesio skirianti būtent žinių apie mentalinę sveikatą dalinimuisi, pagalbai žmonėms. Ieva drąsiai dalijasi savo patirtimi – kaip ji įveikė depresiją, nerimo atakas. Šiuo metu I. Mackevičienė džiaugiasi: „Esu geriausioje būsenoje ir dabar esu pagavusi azartą – kiek dar geriau aš galiu jaustis?“.
Visgi, norėdama pasiekti tokios būsenos, Ieva turėjo daug patirti, išmokti, kaip ji teigia – pažinti pačią save – kokie yra tikrieji norai, tikrieji jausmai.
„Būsena, kai nenori pakilti iš lovos, bet reikia pasidaryti bent bazinius dalykus. Esi pervargęs nuo dugninės emocinės būsenos, o ji tik blogėja,“ – prisimena Ieva. Kaip sau padėti, jei jauti apatiją, atrodo, kad sunku atlikti net paprastus kasdienius veiksmus ir niekas neteikia džiaugsmo?
Psichologė Rosita Kanapeckaitė teigia, kad dažnai žmonės būna taip užstrigę toje būsenoje, kad nebemato būdų pasveikti, pamiršta ir būdus, kurie padėdavo pagerinti būseną iki tol. Vienas svarbiausių patarimų –niekada nevengti, „nekonservuoti“ emocijų – drąsiai išjausti, išliūdėti, pykti, jei tai jaučiame.
Žmogui, atsidūrusiam tokioje apatijos, depresinėje būsenoje, neretai puolama dalinti patarimus – neliūdėk, pažiūrėk, juk viskas gerai. Kaip teigė Nojus Berlinskas: kiekvienas linkęs vertinti kito situaciją iš savo požiūrio taško, iš savo esamos situacijos. Žmonės tiesiog nelinkę suprasti, jiems atrodo – jei tik būčiau toks gražus, protingas, turtingas, žinomas – man viskas būtų gerai. Tai klaidinga tiek kenčiančių žmonių atžvilgiu, kurie smerkiami dėl prastos būsenos, nes – „juk jie turi viską“, tiek paties teisiančiojo atžvilgiu – tikėtina, kad pasiekęs išvardytus dalykus, balanso, geros savijautos jis vis vien neras, nes dažniausiai laimė slypi ne ten.
„Žmonės bijo sėkmės lygiai taip pat, kaip ir nesėkmės. Juk su sėkme ateina atsakomybė – kaip ją dabar išlaikyti? Olimpinio čempiono džiaugsmas dėl pergalės gali trukti labai trumpai – juk po kelių minučių nuo nulipimo nuo nugalėtojų pakylos tavo rekordas gali būti sumuštas,“ – sako psichologė R. Kanapeckaitė.
Neretai į apatijos būseną mus „įsuka“ atsiradusios problemos. Iškilus bet kokiai probleminei situacijai, visi pašnekovai vieningai pataria – sustoti. Jei nepavyksta rasti greito, efektyvaus sprendimo, paklausti savęs –ar galiu dabar tos problemos nespęsti? Nėra sveika nuolat galvoti apie problemą, dažniausiai tai niekur neveda, tik blogina savijautą ir įsisukame į užburtą ratą: jausdamiesi blogai, negalime priimti teisingų sprendimų.
Ievos Mackevičienė teigimu, toks požiūris gali būti išties naudingas: kartais po tam tikro laiko, šiuo metu atrodanti didelė ir svarbi bėda arba tampa neaktuali, arba išsisprendžia savaime, arba, esant ramybės būsenoje, sprendimas į galvą šauna paprastai.
Tam pritaria ir Nojus Berlinskas: „Kai per prievartą bandai išmąstyti problemos sprendimą, tai tik atima energiją. Yra geras posakis – negalime problemos išspręsti tuo pačiu mąstymu, kuris ją sukūrė.“
Naudingiausias XXI amžiaus žmogaus įprotis
Šiandien galima išgirsti dažną patarimą – vengti streso. Psichologės Rositos Kanapeckaitės teigimu, tai mūsų gyvenime – neįmanoma.
„Neturėti streso – negyvų žmonių polinkis. Su stresu reikia tvarkytis, o ne bandyti jo išvengti. Tad psichologinis atsparumas – vienas svarbiausių XXI amžiaus žmonių įpročių, kuriuos reikėtų ugdyti,“ – sako psichologė.
Čia, anot Rositos, egzistuoja dvipusė žinutė: iš esmės to įpročio tvarkytis su stresu atrasti nepavyks, jei nebūsime išėję iš balanso būsenos. Tačiau pravartu turėti nedidelį „meniu“, iš kurio galėtume rinktis veiksmus – ką daryti, kad išgyventume, sumažintume patiriamą stresą? Jį galima sudaryti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pasidomėti, kaip su stresu kovoja kiti žmonės ir eksperimentuoti – gal kuris nors būdas tiks ir man? Antra, labai svarbu stebėti, kaip pasirinktas būdas mus veikia: kokios mintys aplanko užsiimant tam tikra veikla, ar ji tikrai nevargina ir veda mus ramesnės būsenos link?
Balansas: kaip jį pasiekti praktiškai?
Diskusijos metu dalyviai pasidalino praktinėmis įžvalgomis, kaip išlaiko balansą kasdienybėje. Ievos Mackevičienės atveju tai – bent kelios skirtingos veiklos: „Savo balanso ieškojimą, išėjimą iš apatijos pradėjau užrašų vedimu. Tai padėjo geriau suprasti, kas aš esu ir kur noriu būti,“ – pasakojo Ieva. Visi dalyviai taip pat pripažino vedantys vienokius ar kitokius užrašus, kurie padeda tiek savirekfleksijai ir augimui, tiek minčių nuraminimui, aiškumo siekimui.
Kiti Ievos Mackevičienės patarti būdai, kuriuos galima išbandyti siekiant suvaldyti stresą, nerimą – tai meditacija, aktyvus laisvalaikis, sportas, sveika mityba.
„Negaliu sakyti, kad maitinuosi labai sveikuoliškai, tikrai leidžiu sau suvalgyti ne vieną bandelę. Tačiau visada įsiklausau į save, ko aš noriu. Tai reikėtų daryti ir kitose srityse: kartais labai sveika pasakyti „ne“ dalykams, kurie iš tiesų mūsų nedžiugina, o kaip tik – kelia nerimą. Tada ateina palengvėjimo jausmas, kai pradedi girdėti save, rūpintis savimi ir elgtis taip, kaip tau atrodo geriausia,“ – dalinosi Ieva.
Sportas dažnai įvardijamas kaip puikus būdas valdyti stresą, pasiekti balansą. Tačiau, kaip pasakojo treneris N. Berlinskas, dauguma įsivaizduoja ir iš tiesų bando tai daryti – sportuoti labai dideliais tempais ir kiekiais. Jei su sportu norite valdyti stresą, reikia nepamiršti, kad fizinis aktyvumas – irgi viena streso, kurį patiria mūsų kūnas, rūšių, tad viską reikėtų daryti saikingai.
„Nebūtina pradėti sportuoti ir iš karto pasiekti kokio nors standarto. Norint sumažinti stresą, kaip tik reikia labai lengvo fizinio aktyvumo. Tam tikrais atvejais, kai pasiekiamas nuovargis – netgi riboti savo sportą. Reikia priimi ir tingumo būseną, leisti sau nieko nedaryti ir dėl to savęs neteisti,“ – teigė N. Berlinskas.
Dar vienas psichologės Rositos Kanapeckaitės patarimas – suprasti, kurios veiklos mus įkrauna, o kurios – iškrauna ir stengtis savo dienotvarkę pakoreguoti pagal tai. Svarbiausia – eksperimentuoti, pajausti ir atrasti, kas tinka asmeniškai mums.
Bene svarbiausias patarimas, apibendrinimas, kaip atrasti balansą savo gyvenime, pakilti iš sunkių situacijų ir valdyti stresą, būti psichologiškai atsparesniems – atsigręžti į save, vis daugiau įsiklausyti į savo pojūčius ir norus. Taip pat – nebandyti kažko pasivyti. Ieva Mackevičienė renginyje pasidalino gražia savo terapeuto mintimi: „Mes visi skaitome tą pačią knygą, ją išgyvename, tik esame skirtinguose puslapiuose.“
Dėl to – nereikia skubėti teisti, mokyti kitų. Geriau – nuoširdžiai paklausti, ar artimajam reikalinga pagalba, o galbūt jo reikia tiesiog išklausyti. Taip pat, žinoma, įsiminti – jog mes pirmiausia turime pasirūpinti savimi – niekas kitas už mus to padaryti negali. Kaip diskusiją apibendrino jos moderatorė Laura Panovienė – juk mes negalime kitiems duoti to, ko neturime patys, ar ne?
